Apie Paukščių taką ir kitas galaktikas

Susipažinkime su Paukščių taku

Paukščių Takas – šviesi juosta, stebima danguje nakties metu. Šiuo vardu taip pat yra vadinama žvaigždžių sistema - spiralinė galaktika su keliomis diske susisukusiomis vijomis, vienoje kurių yra Saulė. Iš esmės Paukščių Takas – tai mūsų Galaktikos (vadinamos Paukščių Tako Galaktika) pagrindinės plokštumos projekcija dangaus sferoje. Daugelyje šalių vadinamas Pieno Taku (latv. Piena Ceļš, angl. Milky Way, graik. Galaxia Kuklos). Šaltiniai nurodo ir kitokius senovinius lietuviškus pavadinimus – Gervių Takas, Žąsų Takas, Vėlių Takas. Idėją, kad Paukščių Takas sudarytas iš daugelio smulkių žvaigždžių, pirmasis iškėlė Demokritas, o pirmasis įrodė Galilėjas Galilėjus.

Paukščio tako susidarymas

Paukščių Takas susidarė, po Didžiojo Sprogimo praėjus kokiems 5 milijardams metų. Didžiulis vandenilio ir helio debesis dėl traukos jėgos poveikio pradėjo spaustis. Dujos centre telkėsi krūvon, kol sutankėjo tiek, kad galėjo pradėti formuotis žvaigždės. Ši progalaktika pradėjo suktis, o greičiui didėjant, išorinė zona susiplojo ir įgijo disko formą. Palaipsniui susiformavo pagrindiniai Paukščių Tako dariniai, kaip antai kuokštuotos, į sruogas panašios vijos. Mokslininkai, tyrinėjantys kitų galaktikų atsiradimą, mano, kad galaktikos, kurios besiformuodamos sukasi lėtai, tampa netaisyklingomis arba elipsinėmis galaktikomis. 2005 metais Spitzerio teleskopu gauti duomenys patvirtino dar 1980 metais keltas hipotezes, kad Paukščių Takas nėra tiesiog spiralinė galaktika, o yra skersinės spiralinės formos. Paskutiniai galaktikų tyrimai rodo, jog skersė nėra kuo nors išskirtinis darinys. Jas turi beveik du trečdaliai stebimų spiralinių galaktikų.

Žvaigždynai

Žvaigždynai, per kuriuos eina Paukščių Takas:

• Persėjas, Vežėjas, Tauras, Dvyniai, Orionas, Vienaragis, Didysis Šuo, Mažasis Šuo, Laivagalis, Burės, Laivo Kilis, Kentauras, Pietų Kryžius, Matuoklė, Skorpionas, Gyvatė, Gyvatnešis, Šaulys, Skydas, Erelis, Strėlė, Laputė, Lyra, Gulbė, Cefėjas, Kasiopėja, Driežas.

Galaktikų tipai

Astronomai klasifikuoja galaktikas keliais būdais, tačiau dažniausiai pagal formą. Daugiau kaip pusė žinomų galaktikų yra elipsinės, tai yra sferinės arba ovalios formos. Kiti dažni tipai – spiralinės (kaip ir mūsų gimtoji galaktika Paukščių Takas, Andromedos galaktika, M81, M101) ir skersėtos spiralinės galaktikos, per kurių centrą eina medžiagos skersė. Ketvirtam tipui, vadinamam netaisyklingosiomis galaktikomis, priskiriamos tos, kurios netinka nė vienam iš minėtų tipų. Netaisyklingosios galaktikos formos neturi, tačiau turi labai daug dujų ir dulkių (žymiausios netaisyklingosios galaktikos yra Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis). Spiralinės ir skersinės spiralinės galaktikos toliau skirstomos į keturias grupes pagal centro dydį ir vijų susisukimo aplink centrą glaudumą. Elipsinės galaktikos dalijamos į aštuonis potipius nuo E0 iki E7. E0 galaktikos beveik rutulio formos, o E7 galaktikos panašios į suplotą ovalą.

 

Truputėli apie Andromedos galaktika

Andromedos galaktika arba Andromedos ūkas – ryškiausia šiaurinio dangaus pusrutulio galaktika. Matoma plika akimi Andromedos žvaigždyne. Astronominiuose kataloguose žymima M 31 ar NGC 244. Regimasis ryškis 5,0. Galaktika danguje užima maždaug penkiskart didesnį plotą nei Mėnulio pilnatis, tačiau žiūrint plika akimi neatrodo didelė, nes tik centrinė dalis yra pakankamai ryški.
Atstumas iki Andromedos spiralinės galaktikos apie 2,6 (2.5×1019 km) milijonų šviesmečių. Andromedos Galaktika artėja prie mūsų Galaktikos ~300 km/s greičiu. Kaip manoma, Paukščių Tako ir Andromedos galaktikos susidurs maždaug po 4,5 milijardų metų. Ilgą laiką buvo manoma jog galaktikos skersmuo apie 160000 šviesmečių, tačiau 2007 metais rasta net už 5000000 šviesmečių nutolusių raudonųjų milžinių, kurios vis dar tebesisuka apie šią galaktiką, taigi yra jos dalis.
Galaktikos masė yra apie 4*10¹¹ Saulės masių. Andromedos ūkas yra tipiška spiralinė galaktika, kurios pagrindinė plokštuma su regėjimo kampu sudaro 15° kampą. Andromedos ūke priskaičiuojama ~270 kamuolinių žvaigždžių spiečių, matyti dujų ir dulkių telkiniai ir vandenilio debesys. Kasmet sužimba ~ 30 novų. 1885 metais arti branduolio buvo sužibusi supernova, maksimume pasiekusi 6,0 ryškį. Andromedos ūke rastas kompaktiškas kūnas – Galaktikos branduolys, kurio skersmuo 50 šviesmečių, ryškis 13,2 ir masė ~ 1,3*10⁷ Saulės masių. Žvaigždinę Andromedos ūko prigimtį numatė E. Hablas, kai kuriuos objektus centrinėje srityje 1943 m. pastebėjo V. Badė. Andromedos ūkas turi 4 palydovus – mažesnes galaktikas NGC 205, NGC 221, NGC 185 ir NGC 147. Andromedos galaktika pagal dydį, masę, šviesį ir sudėtį panaši į mūsų galaktiką.